Lapė žuvininkė

The story is about a fox named Lapė who is hungry and looking for food. She comes across a man with a cart full of fish and begs him for some. The man ignores her, so Lapė takes matters into her own hands and steals some fish from the cart. A wolf sees this and confronts Lapė, but she argues that she was just taking what she needed to survive. They argue, and Lapė ends up hiding the stolen fish and running away. Vences pietaris Lapės gyvenimas ir mirtis Skaito Dovilė Malakų skaitė Pasaka Lapės žuvininkė 1970-ieji V. Vilnius Sugrįžus namo ilgai negalavo dainininkas Vilkas, ilgai laižę sužįstas kojas ir strienas. Tuo tarpu Lapė labai išalko ir suko pragerėti ir įnėdama, ar neras kur zuikučio, ar ne pasiseks kokios vavaraitės pagauti. Rado jį seno zuiki ir ne vieną, bet tas biūrybę uodega užvertęs, dievas žino, kur nubėgo su savo pačia. Rado Lapė ir buverių porą, bet ant medžių šokinėjęčios. Tuo tarpu netikėtai nuo vieškelėjo tvokštelėjo gardus kvapas į vulaputės nosi. Nubėgus ties kelių Lapė žiūri, žmogus važiuoja su žuvų vežimu. Maišų, virpinės ir visi pilni. Lapė užbėgo žmogui už rokių, atsigalios kersai kelia, pasimerlino, pasyrino ir kojas ir uodega ir sumerkė akias. Žmogus privažiavęs prie jos sustabdę arklius, nulipo nuo vežimo, apžiūrėjęs Lapę iš vienos pusės iš kitos, paskui nustėrės už kojų užmetint vežimo tardamas. Nors nepadėjau, o radau, bus arba man kepuria ar pačiai skranduja vadžiuoti, ir nusivarė toliau. O Lapė pagulėjus praklešė vieną akį ir dėptėlėjo, kur žmogus, ar negalėjo pamatyti jos darbo. Pastebėjusi, kad žmogus jį nesirūpino, prakando Maišo su žuvimis ir ėmė jas berti žemėn. Paskui prakando kitą ir nušoku nuo vežimo tardama. Birs ir pačios, mambus gana darbo surinkti. Ir tiesa darbo buvo daug, ir ėsi įrinkti. Nespėjau Lapę surinkti visų žuvų ir paslėpti jų po aglaite, kaip jų atidumėjo pas ją atsigaivalėjęs vilkas. Lapė tuo tarpu susvėrusi paskutinę žuvis nuo kelio ėdė po krūmų. Kumuote, širdelė suriko vilkas, gerai, kad tau dievo žuvelių davė. Aš taip išalkęs, kad vos ne vos kojas valkėjau. Aš tą landai ir avienos nesigailėjau, tuov dabartu man kelias žuvelės. Pyktelėjo Lapė ant vilko, kad jis jai prikišo avieną, ir gaila buvo žuvų, nors jau sati buvo. Ir su pyktumo, skyrusi kelias, numetė vilkui. Mažai ir pati turiu, bet ką turiu, tai dėlinu su tavimi. Nepigijos man atsėjo, postringavo Lapė, numetų žuvis. Ugi kur tu jas radaikumuote, paklausė vilkas. Atpasigavau upėje. Visą naktį šalau, kol prisigaudžiau. Eitum ir tu gaudi, traginoji vilka. Kaip aš eisiu, kad nemokau? Ko čia nemokėt? Naik pas upę, iki škuodegą jekėte ir laikyk. Žuvis susirinks ir susikips juodegą, o tu tiktai ištraukies į krantą. Gerai kalbė kumute, pabandysi ir ašsitiko vilkas. Ir nusimpino į paupį paįsižiūrėti geros jekėtės ir žuvų pasigauti. Lapė staiga pakilusi, paslėpė ir paskutinė žuvės, o paslėpusi nubėgo namovės ir ūstaudama ant besuočio vilko.